Marius Stankevičius: „Sėkmė visada aplanko geriausius“  (0)

Kartu su kitais Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės žaidėjais šią savaitę Marijampolėje treniruojasi ir gyvena saugas Marius Stankevičius, dažnai pavadinamas mūsų komandos žvaigžde. Nuo 2002 metų Lietuvos rinktinės sudėtyje žaidžiantis 27-erių metų futbolininkas, atstovaujantis Italijos Genujos miesto „Sampdorios“ komandai, maloniai sutiko atsakyti į mūsų svetainės klausimus ir paliko paprasto bei nuoširdaus žmogaus įspūdį.

 

 

-- Iš tiesų žaisti negalėjau ir tai buvo vienas tų nedažnų kartų, kai buvau tik rinktinės eilinis fanas. Be abejo, labai jaudinausi dėl mūsų komandos žaidimo, aišku, tikėjausi ir gero žaidimo, ir gero rezultato. Tos varžybos praėjo, rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjomės, tačiau viskas tikrai nebuvo ir labai blogai. Negalėčiau pasakyti, kad mūsų komandai būtų ko nors labai trūkę, ir nors aš nežaidžiau, bet vietoj manęs puikiai pasirodė ir Deividas Šemberas, ir Vidas Alunderis. Galbūt galima sutikti, kad mums pritrūko meistriškumo, pritrūko ir sėkmės, bet sėkmė juk visada ateina geriausiems.

 

 

-- Kokių nors didesnių problemų tikrai nekilo, nes taip jau yra, kad į rinktinę renkamės periodiškai,

daugelis esame seni draugai, būna smagu vėl vieniems kitus pamatyti, susitikti ir žaisti.

 

 

-- Yra taip, kaip yra. Aš sutinku su mūsų komandos treneriais, kurie siūlo padėtį vertinti pozityviai, ir tai teisinga taktika, tačiau mums nėra lengva. Esame nedidelė šalis, mūsų nedaug, mes Lietuvoje neturime tokių futbolo tradicijų, kaip Italijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse. Negaliu sakyti, kad trūksta tik pinigų, tačiau pažiūrėkime į Rusiją, kaip ten pašoko futbolo lygis pastaraisiais metais, kiek gerų futbolininkų ten yra, ir pinigai visame tame vaidina tikrai svarbų vaidmenį. O pas mus – aukščiausios lygos pirmenybėse žaidžia keturios komandos iš pirmosios lygos, ir tai bendro futbolo lygio tikrai nepakelia. Gaila, kad yra tokia padėtis, bet turime pripažinti realybę.

 

 

-- Apie tai galiu pasakyti tik gerus žodžius. Čia jaučiamės puikiai, labai maloniai priima viešbutis „Europa Royale“, jame paslaugūs darbuotojai, mums sudarytos tikrai geros sąlygos. Na, o dėl treniruočių bazės – Lietuvoje tikrai daug kas gali pavydėti Marijampolei. Kai nuvažiuoji į treniruotę, turi gerą aikštę, daug erdvės – ko daugiau norėti? Manau, kad ta bazė mažai kuo skiriasi nuo, sakysim, Vokietijos aikščių, ir tikrai džiaugiuosi dėl „Sūduvos“ komandos, kuri tas sąlygas turi čia, vietoje. Tai daug kam turėtų būti pavyzdys, kaip viską galima padaryti.

 

 

-- Mes Italijoje neturime dengto maniežo, bet mums jo ir nelabai reikia, nes yra kitos gamtinės sąlygos. Lietuvos masteliu jūsų stadionas tikrai pakankamas, ir norisi, kad jis būtų pilnas sirgalių. Tai, kad dabar atsirado papildomos tribūnos, daugiau vietų, yra labai gerai.

 

 

-- Žinoma, pasikeičia vieta, ir priprasti reikia. Man nebuvo sunku, nes iš vieno Italijos miesto perėjau

į kitą, tad kokių nors esminių pasikeitimų nebuvo. Trenerį pakeisti nusprendė „Sampdorijos“ vadovybė, jos turbūt netenkino komandos šio sezono rezultatai, gal nusprendė, kad treneris pavargo, kad reikia naujų idėjų – įvairių niuansų galėjo būti.

 

 

-- Žinoma, kad nemažai. Man labai daug ką reiškia sirgaliai – nors žaisdamas jų nematau, pamatau juos prieš varžybas ar po jų, kai jau nežaidžiu, tačiau visai kitaip žaidi, kai jauti didžiulį jų palaikymą, ir man labai svarbu tą paramą jausti ne tik tada, kai sekasi, kai viskas gerai, bet ir tada, kai nesiseka, kai tos paramos itin trūksta. Visas ažiotažas, reklama – irgi svarbu, bet man svarbiausia – fanai, kurie tavimi tiki. Labai svarbu dirbti ir su jaunimu, vaikais – Italijoje vaikai yra vedami į stadionus žiūrėti rungtynių, jie nuo mažens pratinami pajusti pilno stadiono jausmą, kai jame gaudžia tūkstančiai sirgalių. Kai stadione daugėja žiūrovų, atsiranda kiti dalykai, reklama, rinkodara, televizija, nes viskas yra glaudžiai susiję. Tačiau jei šiandien kai kurių aukščiausioje lygoje rungtyniaujančių Lietuvos klubų stadionai yra apgailėtini, apie ką tada galima kalbėti?

 

 

-- Iš tikrųjų nežinau, kaip bus, ir esame pasiruošę abiems variantams – ir pasilikti, ir grįžti. Viskas priklausys nuo to, kiek laiko ten žaisiu, ir nuo pačių vaikų, kiek laiko jie eis į mokyklą, kaip mokysis. Vyresnysis Kajus šiais metais jau eina į pirmąją klasę, tad pati situacija, manau, padiktuos sprendimus.

 

 

-- Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tais fanais, kurie ateina į Lietuvos nacionalinės rinktinės varžybas. Mes jų turime visoje Lietuvoje. Ir ne tik. Tai yra tikrieji mūsų fanai, jie tikrai supranta futbolą ir palaiko mūsų komandą, ir mums tai tikrai labai svarbu. Kaip jau sakiau, tas palaikymas itin svarbus ir tada, kai ne viskas sekasi. Labai tikiuosi, kad to palaikymo sulauksime ir ateinantį šeštadienį, kai Marijampolėje žaisime su nacionaline Rumunijos komanda.