Panevėžio "Ekrano" vartininkas svajoja įmušti įvartį  (0)

Devyniolikmetis Panevėžio „Ekrano“ ir Lietuvos U-19 rinktinės vartininkas Vytautas Černiauskas daug kam buvo staigmena, kai itin svarbiose A lygos rungtynėse gynė Panevėžio komandos vartus kovoje su Vilniaus „Vėtra“. „Ekranas“ nugalėjo, pakilo į pirmąją vietą, o V. Černiausko saugomi vartai liko sausi. Iškart pasigirdo pareiškimų, jog Vytautas – geras vartininkas. „Koks buvau prieš šias rungtynes, toks likau ir po jų,“- kukliai kalba A lygos atradimu vadinamas vartininkas.

 

Dvyliktoje klasėje besimokantis Vytautas Černiauskas sportuoti pradėjo prieš 10 metų. Pirmasis treneris Darius Butkus busimąjį "Ekrano" žaidėją jau pirmoje treniruotėje pastatė į vartus - iki dabar futbolininkas nieko kito nedaro. Paskutiniuosius du sezonus jaunąjį 190 cm ūgio vartininką treniruoja vartininkų treneris Arvydas Skrupskis:

 

„Vytautas vertas visų tų kalbų, kurios pasigirdo po pergalės prieš „Vėtrą“. Jis pats įrodė, kad yra geras. Kas norėjo – galėjo pamatyti. Vytauto perspektyvos didelės. Šis vaikinas turi gerą techniką, duomenis, yra darbštus. Ateityje matau jį nacionalinės rinktinės sudėtyje,“- apie auklėtinį kalba A. Skrupskis.

 

Pats Vytautas Černiauskas yra kuklus, su žurnalistais kalba nenoriai. Nenorą motyvuoja jaunu amžiumi ir neturėjimu ką papasakoti. „Kai būsiu 30-ties, daug matęs ir patyręs, tada ir pakalbėsime,“- sako jis. Tačiau į keletą klausimų „Ekrano“ vartininkas atsakė:

 

 

- Tikrai neteko. Nebuvo kol kas jokios progos. Jokio šanso. Jei šansas atsiras, būtinai juo pasinaudosiu. Nėra tokio futbolininko, kuris nenorėtų įmušti įvarčio.

 

 

- Tylus, ramus. Man svarbiausia – ramybė. Man sausi vartai kur kas svarbiau nei gražūs šuoliai, efektingi išbėgimai pasitinkant kamuolį ar bendravimas su publika.

 

 

- Neįsivaizduoju. Darau, ką ir kaip treneris moko. Į kitus nesižvalgau.

 

 

- Stengiuosi labiau galvoti, kaip žaisti. Sustatau komandą, pats noriu užimti tinkamą padėtį. Galvojančiam vartininkui reikia mažiau dirbti kūnu.

 

 

- Išskirtinai stiprios vienos vietos nėra. Esu jaunas, gal dar ne viskas mano žaidime išryškėję. Pats savęs nenoriu girti, o treneriai pagyrimais irgi nelepina. Pasako nebent klaidas.

 

 

- Esu jaunas ir trūksta patirties.

 

 

- Rinktinė. Visad noriu, kad kviestų į rinktinę. Ir į mano metų, ir į vyresnių. Apie vyrų rinktinę dar nesvajoju. Nesu svajotojas. Galvoju realiai. Tobulėju palengva, todėl ir staigių šuolių į vyrų rinktinę ar super klubą nesitikiu.

 

 

- Nepykstu. Atvirkščiai - bandau užvesti, galvoju, kaip žaisti toliau, kad nepraleistume dar vieno. Pykčiu rezultato nepakeisi.

 

 

- Daug galvoju. Bet stengiuosi kuo greičiau pamiršti.

 

 

- Man daug padeda treneriai, komandos draugai. Prieš kiekvienas rungtynes nusiteikiu iš naujo, apie praėjusias – geros jos buvo ar ne – negalvoju. Kiekvienos varžybos prasideda nulinėmis lygiosiomis. Vartai yra ne ta vieta, kurioje galiu galvoti apie praeitį.

 

 

- Ne manęs reikia klausti šio klausimo. Klausti reikia trenerių. Jie pasakė, kad žaisiu aš. Ir viskas.

Taip, B. Stefanovič yra labai geras vartininkas, man malonu su juo treniruotis ir rungtyniauti vienoje komandoje. Su juo esame sveikai konkuruojantys komandos draugai. Džiugu, kad treneriai manimi pasitiki, kad klubo politika – duoti šansą jaunimui – ne tik šūkis laikraščiams. Stengiuosi, treniruojuosi, ir man šansas buvo suteiktas. Jaučiuosi gerai, esu pasiruošęs fiziškai. Labai noriu rungtyniauti. Jei treneriai leis į aikštę toliau, eisiu ir kovosiu.

 

 

- Šito tikrai nežinau. Nesijaučiu tvirtu net 18-tuke. Komandoje yra trys lygūs vartininkai. Bet kada vietoje manęs gali stoti kitas. Dvejas rungtynes atstovėjau, treneriai davė pasidžiaugti. Kaip bus toliau – neaišku.

 

- Iki šiol buvau pagrindinis. Ten konkurencija irgi didelė. Kiekvieną kartą nuvykus į stovyklą iš naujo reikia įrodinėti, kad esi geriausias.

 

 

- Nei su vienais varžovais nesu žaidęs. Sieksime aukščiausių rezultatų.