Jose Mourinho: ne geriausias, bet neprilygstamas (Interviu)  (0)

Yra Dievas, o po jo iškart ir aš", – šią frazę į pasaulį paleido charizmatiškasis Portugalijos futbolo specialistas Jose Mourinho.

 

Jis pats tvirtina, kad egzistuoja visai kitas, plačiajai visuomenei mažai žinomas Jose Mourinho.

 

Tačiau Milano "Inter" komandos vyriausiasis treneris, antrą kartą per savo karjerą patekęs į Europos futbolo klubų Čempionų lygos finalą, neatsakė į žurnalo "Football Italia" klausimą – koks gi iš tikrųjų tas kitas J.Mourinho.

 

"Ambicingas garbėtroška? Arogantiškas, savimi be išlygų pasitikintis ekscentrikas? Kuklus futbolo genijus? Rūpestingas šeimos žmogus?" – teiravosi leidinio apžvalgininkas, o 13 mln. eurų per sezoną uždirbantis portugalas jam mįslingai patarė: "Viską supilkite į kokteilinę ir gerai suplakite."

 

– Jums prisegta ypatingojo ("The Special One") etiketė. Susitaikėte su ja? – kreipėsi "Football Italia" į J.Mourinho.

 

– Kai atvykau dirbti į Londoną su "Chelsea", britų reporteriams pasakiau: aš nesu neeilinis treneris, bet komanda, kuriai vadovausiu – ypatinga. Tačiau kitą dieną laikraščiai mirgėjo antraštėmis "The Special One", nors savęs nepavadinau ypatinguoju. Aš – ne geriausias treneris pasaulyje, bet manau, kad už mane pranašesnių nėra.

 

 

– Nedirbčiau treneriu, jei netikėčiau savo jėgomis ir nesuprasčiau futbolininkų. Žaidėjai žino, kad mėgstu atakuojantį futbolą, bet kartu jie prisimena, kad visi be išimties privalo atlikti ir tam tikras gynybos užduotis. Tėvas, nesidomintis savo vaikų gyvenimu, negali jiems reikšti pretenzijų. O aš kritikuoju žaidėjus, kartais netgi labai griežtai.

 

 

– Bendraudamas su "Inter" šeimininku Massimo Moratti suvokiau, kad šiam klubui svarbiausia – ne pergalės, titulai, o tęstinumas. Užbaigus vieną veiklos ciklą, jiems rūpi sklandžiai pradėti kitą. Vadinkite tai nenutrūkstama empatija, o mane – jos simboliu.

 

– Jei kalbėsime apie Čempionų lygą, tarp triumfo ir šlovės bei pralaimėjimo ir katastrofos – nedidelė takoskyra. Pavyzdžiui, 11 metrų baudinių loterija. Teisingesnis variantas – galvoti apie pergalę kiekviename eiliniame mače ir žaidėjų rotaciją, bet išsaugant komandos veidą. Visa kita visada priklausys nuo smulkmenų.

 

 

– Abu yra futbolo fanatikai. Tai man, kaip treneriui, žaidime pirmiausiai vertinančiam aistrą, labai svarbu. Tačiau 64-erių M.Moratti su "Inter" susijęs nuo vaikystės, o R.Abramovičius su "Chelsea" – nuo 2003-iųjų.

 

 

– Treniruodamas "Inter", esu kaip Robinas Hoodas. Nesiekiu patikti visiems, manęs daug kas nekenčia, tačiau dėl to nesijaudinu. Tiesiog dirbu savo darbą ir stengiuosi komandos labui iš savęs išspausti viską. Kasdien po penkias valandas mokausi italų kalbos, kad galėčiau laisvai bendrauti su žaidėjais, žurnalistais ir sirgaliais. Stebiuosi, kad Claudio Ranieri, penkerius metus gyvenęs ir dirbęs Anglijoje, iki šiol laužo liežuvį tardamas vienintelę anglišką pasisveikinimo frazę. Nenorėčiau kalbėti apie "Serie A" čempionatą. Jis – ne trijų ar penkių klubų grumtynės, bet vienos komandos kova su daugybe pašalinių dalykų. Kokių? Negaliu paaiškinti. Pasakysiu kitaip: mano dukrai Matildai futbolas – svetimas pasaulis, bet sūnus Jose šį žaidimą įsimylėjęs. Tačiau aš noriu, kad jis mylėtų tikrą futbolą. Todėl nepasakoju jam, kas iš tikrųjų vyksta "Serie A" ir lygos užkulisiuose, nes jei Jose tai žinotų, jis tikrai nemylėtų Italijos futbolo.

 

 

– O, apie tai reikėtų atskiro pokalbio. Suprantu, kad gandai ir ažiotažo kurstymas – žurnalistų darbas. Mane labiausiai išsunkia spaudos konferencijos – prieš treniruotes ar rungtynes ir joms pasibaigus. Anglijoje atsišaudydavau per 10–15 min. ir traukdavau savo keliais, o čia – mažiausiai pusantros valandos trunkančios tiesioginių transliacijų akistatos su penkiais skirtingais televizijos kanalais ir minia dienraščių reporterių, kuriems nusispjauti, kad esi pavargęs, suirzęs ir namuose aušta žmonos paruošta vakarienė.

 

 

– Esu įsitikinęs, kad geram treneriui visos šios savybės – būtinos.

 

 

– Mūsų kertiniai principai nėra absoliučiai geriausi. Tiesiog stengiamės rasti atitikmenis tarp žaidėjų fizinės formos ir savo taktikos idėjų. Juk komanda turi žaisti taip, kaip mes norime. Be to, labai svarbu, kad futbolininkai įsikaltų į galvą, jog treniruotis gerokai sunkiau, nei kovoti su varžovais.

 

 

– Dirbti su vyrais nepaprastai sunku. Neįsivaizduoju, kaip būtų su moterimis. Manau, gerokai sudėtingiau.

 

 

– Nemėgstu, kai mane provokuoja, nors kartais duodu grąžos. Suprantu, kad populiarus asmuo visada sulaukia išskirtinio dėmesio. Tačiau sutikite, kad nemokamai patekti į CNN naujienų reportažus – fantastika, ar ne?

 

 

– Ne. Vienintelė apeiga, kurią atlieku prieš kiekvienas rungtynes, tai – skambutis žmonai ir vaikams. Po pokalbio išjungiu telefoną, tačiau ne dėl to, kad prisikviesčiau Fortūną, bet norėdamas užsitikrinti elementarią ramybę.

 

 

– Tai įmanoma. Tačiau J.Mourinho dažniausiai matomas pavargęs, išsekęs ar įsitempęs, tarkime, po sunkių rungtynių – prieš televizijos kameras ir mikrofonus. Noriu pabrėžti: egzistuoja dar vienas J.Mourinho. Visiškai kitoks ir jį pažįstu tik aš.

 

 

Edgaras Jankauskas, buvęs Lietuvos rinktinės, dabar – "New England Revolution" (JAV) komandos žaidėjas, su J.Mourinho treniruojama "FC Porto" (Portugalija) ekipa 2003 m. iškovojęs UEFA taurę ir 2004 m. laimėjęs Čempionų lygos turnyrą:

 

"Šiemet Jose prieš Čempionų lygos pusfinalį su "Barcelona" buvo puikiai parengęs namų darbus, todėl "Inter" abu mačus sužaidė idealiai. J.Mourinho visada labai kruopščiai išanalizuoja varžovą ir numato tinkamiausią taktiką. Dirbti su šiuo treneriu man buvo paprasta ir malonu. Jis per 15–20 min. padarydavo tai, ką kitas treneris – per dvi valandas. Jose – puikus psichologas, jis žino, kad žaidėjai nemėgsta ilgų kalbų, todėl sudėtingus dalykus paaiškindavo trumpai ir suprantamai. Panašiai vykdavo ir vaizdo įrašų peržiūros ir aptarimai. Prieš rungtynes nė vienam "FC Porto" žaidėjui nekildavo klausimų, ką jis privalės atlikti aikštėje."

 

Sandro Mazzola, Italijos futbolo ir "Inter" klubo legenda, 1968 m. Europos čempionas, dukart Europos čempionų taurės ir pasaulio klubų taurės laimėtojas:

 

"Jis – drąsus ir įžvalgus vyras. Italijoje per treniruotes vis dažniau ignoruojamos pratybos su kamuoliu, o J.Mourinho elgiasi priešingai. Matyti, kad "Inter" žaidėjų technika ir mąstymas aikštėje kaskart gerėja."

 

Johanas Cruyffas, Olandijos futbolo legenda, triskart Europos ir kartą pasaulio klubų taurės laimėtojas, geriausias Europos (1971 m., 1973 m., 1974 m.) futbolininkas, "Barcelona" klubo garbės prezidentas:

 

"Patinka J.Mourinho charakteris ar ne, bet šis treneris gali bet kada pakeisti rungtynių eigą. Turiu galvoje ir taktiką, ir komandos nusiteikimą. Klubui, kurio tikslas – tik rezultatas, Jose – tinkamiausias variantas. Tačiau jei klubui svarbu ir solidus įvaizdis, krištolinė reputacija, pavyzdingas etikos kodeksas jaunimui, tuomet prie portugalo pavardės aš rašau klaustuką. Kai specialistas įgyja profesionalų elito statusą, neišvengiamai atsiranda ir elgesio reikalavimų. J.Mourinho kartais peržengia amžinųjų vertybių ribas."